Infliacija ir dabartinė diskontuota vertė

Investavimo tikslas – noras didinti kapitalą, kad pajamos didėtų sparčiau nei infliacija. Infliacija reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą per tam tikrą laiką. Dabartinė pinigų vertė, atitinkanti tokią pačią sumą ateityje, vadinama dabartine verte, o šiandien investuotų pinigų vertė ateityje vadinama būsimąja verte.

Investuoto turto padidėjimas vadinamas pelningumu arba pelnu, kuris paprastai išreiškiamas procentais. Pelningumas apima tiek turto vertę, tiek už investuotus pinigus gautus pinigų srautus (pavyzdžiui, dividendus ir palūkanas). Pelnas reiškia nominalųjį pelną. Kitaip nei realusis pelnas, nominalusis pelnas nekoreguojamas pagal infliacijos lygį.

Paprastai pelnas, gautas per ilgesnį negu metų laikotarpį, skaičiuojamas taikant metinę normą. Toks pelnas taip pat vadinamas metiniu pelnu. Paprastai pelningumas per trumpesnį negu metų laikotarpį neskaičiuojamas, bet yra išimčių, pavyzdžiui, trumpalaikis pinigų rinkos ir likvidžių lėšų pelningumas. Taigi lyginant pelningumą reikia būti labai atidžiam. Kartais metinio pelno skaičiavimui pažymėti vartojama santrumpa pa (lot. per annum – per metus).

Investicijų rizikos ir grąžos santykis

Kuo didesnė investicijų grąža, tuo didesnė ir rizika, tačiau yra alternatyvių investavimo būdų, kai galima gauti didesnę grąžą esant nedidelei rizikai. Visai nerizikingos didelio pajamingumo investicijos vargiai tikėtinos, todėl tokius pažadus išgirdę investuotojai turėtų būti atsargūs.

Išsivysčiusiose šalyse vyriausybių leidžiamos trumpalaikės obligacijos yra patikima investicija. Iš tokių investicijų gaunamas pelnas priklauso nuo šalies, valiutos ir kt. Tačiau paprastai tokių investicijų pajamingumas yra nedidelis, kartais dėl infliacijos investuotojai negauna jokio pelno. Investicijų grąžos norma susideda iš dviejų dalių: nerizikingos grąžos normos ir rizikos priedo. Nerizikingos grąžos norma paprastai apskaičiuojama pagal centrinių vyriausybių išleistų obligacijų grąžos normą, o tokių obligacijų rizikos priedas lygus nuliui. Visais kitais atvejais investuotojai gali reikalauti rizikos priedo, su investicijos rizika susijusiems galimiems nuostoliams padengti.

Kita investicijų kategorija – banko indėliai. Indėlininkai taip pat gali tikėtis nedidelės grąžos, tačiau rizika yra truputį didesnė, nes privatūs bankai neturi galimybės „išspausdinti“ papildomų pinigų, kad padengtų įsiskolinimus investuotojams.

Obligacijos ir obligacijų fondai

Obligacijas platinant ne centrinei vyriausybei, yra rizika, kad emitentas nepajėgs vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams. Rizika investuojant į obligacijų fondus yra mažesnė, nei investuojant į konkrečias obligacijas, nes fondai diversifikuoja riziką, įsigydami įvairių obligacijų.

Be obligacijų ir obligacijų fondų dar yra įvairūs mišrūs fondai, investuojantys ir į obligacijas, ir į akcijas, pavyzdžiui, pensijų fondai. Dar didesnis galimas pelnas (ir rizikos lygis!) yra susijęs su akcijų fondais ir akcijomis. Investuojant į fondus rizika mažesnė nei investuojant į atskiras akcijas, nes fondai paskirsto investicijas. Ypač didelė rizika siejama su išvestiniais vertybiniais popieriais.

Investavimo pamokos

Kaip susidaro „burbulas“

„Burbulas“ investicijų pasaulyje suprantamas kaip skirtumas tarp turto, įskaitant vertybinius popierius, kainos ir fundamentale analize pagrįstos jo vertės. Šiuo atveju perkama ne dėl patrauklių kainų, pelno perspektyvų bet todėl, kad ir kiti perka, tad galima tikėtis parduoti didesne kaina. Laikas nuo laiko spekuliaciniai „burbulai“ atsiranda, nepaisant patirtų nuostolių ir gautų pamokų.

„Burbulas“ atsiranda dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, kai:

  • investuotojai patiki, jog susidarė tam tikra nauja situacija ar realybė;
  • dėl ekspansyvios centrinių bankų pinigų politikos rinkas užplūsta pinigai ir ima kilti kainos;
  •  dėl ekspansyvios vyriausybės biudžeto politikos padidėja ekonominis aktyvumas ir skatinamas tam tikro turto kainų augimas;
  • padaugėja galimybių pasinaudoti finansiniais svertais (pvz. banko paskolos).

Sprogus „burbului“, paprastai didžiausius nuostolius patiria mažiausiai informuoti smulkieji investuotojai. Tokį sprogimą sustiprina ir prekybos programos, kurios tam tikrais atvejais automatiškai perduoda  pavedimus parduoti, todėl per trumpą laiką jų susikaupia labai daug. Mažiau nukenčia tie, kurie drąsiai priima sprendimą patirti tam tikrą nuostolį ir parduoda iškart.

Garsiausi ,,burbulai“ istorijoje
Olandiškų tulpių svogūnėlių manija

XVII a. Nyderlanduose tulpių svogūnėlių verslas buvo labai paplitęs. Naujų ir retų rūšių tulpių svogūnėliai buvo populiarus spekuliacijos objektas. Tulpių svogūnėliai simbolizavo tam tikrą socialinį statusą. Tuo metu svogūnėliais buvo prekiaujama reguliuojamose biržose (vertybinių popierių rinkose); prekyboje dalyvavo įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai. Atsirado išvestiniai ateities sandoriai, pagal kuriuos buvo parduodamas būsimas tulpių svogūnėlių derlius.

Prieš sprogstant burbului, per vieną mėnesį tulpių svogūnėlių kaina padidėjo dvidešimt kartų. Tai buvo spekuliacijos nuo burbulo viršūnė: per keletą savaičių tulpių svogūnėlių kaina krito daugiau nei dvidešimt kartų. Tulpių auginimo išplitimas ir staigus pasiūlos padidėjimas suvaidino lemiamą vaidmenį, kad burbulas sprogtų. Investuotojai sužinojo, kad tulpių svogūnėliai nėra jau tokia reta prekė. Olandijos vyriausybė tulpių svogūnėlių prekiautojams pasiūlė stabilizuoti kainas. Daug prekiautojų subankrutavo. Dėl burbulo sprogimo skaudžiai nukentėjo daug ekonomikos sektorių.

JAV vertybinių popierių rinkos bumas dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje

Dvidešimtojo amžiaus trečiasis dešimtmetis pasaulio ekonomikoje buvo klestėjimo laikotarpis. Rinkoje pasirodė daug naujų technologinių pasiekimų, plito susisiekimas oro linijomis. Augančios akcijų kainos taip pat atspindėjo ekonomikos pakilimą – 1921-1929 m. Dow Jones Industrial Average indeksas JAV pakilo nuo 60 iki 400 punktų, o tai reiškė beveik 30 proc. kasmetinį kaupiamąjį pelną. Dėl augančių akcijų kainų tapo populiaru įsigyti akcijų už skolintus pinigus. Emitentai pasinaudojo masiniu pirkimu, o rinkoje pasirodė bendrovių, kurių verslo modelio tikslas buvo vilioti iš investuotojų pinigus. Tarp investuotojų vyravo bendras supratimas, kad „akcijų kainos gali tik kilti“. Kai kurie analitikai  manė, kad akcijų kainos pasiekė ilgalaikį „aukštų kainų lygį“.

JAV Federalinių rezervų bankas padidino palūkanų normas, kad pristabdytų perkaitusią ekonomiką. Prekyba akcijomis smarkiai šoktelėjo, bet po to vertybinių popierių rinkai prasidėjo sunkios dienos. Akcijų kainos sumažėjo beveik dviem trečdaliais palyginti su jų kainomis piko metu. Tolimesnį kritimą lėmė keletas veiksnių:

  • didelis akcijų pozicijų kiekis, nupirktas už skolintus pinigus, buvo priverstinai parduotas;
  • netinkamas komercinių bankų rizikos valdymas, kuris baigėsi tiek indėlininkų pinigų, tiek pasitikėjimo finansine sistema praradimu.

Dėl 1929 m. vertybinių popierių biržos krizės smuko visa šalies ekonomika. Šis nuosmukis buvo pavadintas Didžiąja depresija. Dow Jones indeksas pasiekė prieš krizę buvusį lygį tik 1955 m.

Interneto burbulas 9-jame dešimtmetyje

Dvidešimtojo amžiaus devintasis dešimtmetis buvo informacinių technologijų (IT) triumfo liudininkas. Kompiuterių plitimas sukėlė programinės įrangos gaminimo bumą, pritraukusį rizikos kapitalistų pinigus. Pateikę pirminį viešąjį akcijų siūlymą vis daugiau ir daugiau IT bendrovių pateko į vertybinių popierių rinką. IT bendrovių akcijos buvo įtrauktos į NASDAQ, elektroninės vertybinių popierių biržos, sąrašus. Telekomunikacijų, interneto ir pažangią programinę įrangą gaminančios bendrovės buvo pavadintos naujosios ekonomikos bendrovėmis, nors dauguma jų net nebuvo pelningos. Buvo manyta, kad inovacinių technologijų lyderių apyvarta greitai padidės, o jų akcijos pradės nešti pelną. Naujosios ekonomikos bendrovės dažniausiai neuždirbdavo pelno, todėl analitikai sugalvojo naujus būdus ir rodiklius bendrovėms įvertinti, kad pateisintų tą kainą, kurią investuotojai buvo pasirengę mokėti už pelno neuždirbančių bendrovių akcijas.

Technologinė manija pasiekė viršūnę 2000 m. Investuotojai pradėjo abejoti savo viltimis gauti pelną ir nusprendė parduoti akcijas. Paaiškėjo, kad daug interneto bendrovių manipuliavo apskaitos duomenimis, o tai dar labiau pablogino finansiškai nesaugių bendrovių padėtį. NASDAQ indeksas krito 80 proc. nuo savo aukščiausios reikšmės 2000-jų pradžioje ir iki šiol nepasiekė prieš griūtį buvusio lygio. Daugelio vartotojų indėliai buvo vienaip ar kitaip susiję su vertybinių popierių rinka, todėl akcijų rinkos griūtis neišvengiamai paveikė visą ekonomiką.

Rizika ir pavojai

Nuo 1960 m. rizikos rodikliu finansų teorijoje laikomas pelno kintamumas, kuris gali būti įvardintas kaip standartinis nuokrypis. Standartinis nuokrypis rodo, kiek grąžos norma skirtingais laikotarpiais nukrypsta nuo vidutinės grąžos normos. Kuo grąžos normos pokyčiai yra mažesni, tuo menkesnis yra standartinis nuokrypis ir rizika. Rizika įvertinama ir kitais būdais: įvertinant didžiausią nuostolį, tam tikrą didžiausio nuostolio tikimybę ir t. t.

Svarbiausios finansinės rizikos rūšys

Rinkos rizika

Atskirų akcijų sėkmė priklauso nuo konkrečios įmonės veiklos ir ateities perspektyvų, tačiau bendras rinkos nusiteikimas taip pat yra svarbus. Žinia apie stebėtinai gerus įmonės ketvirčio rezultatus ar pranešimas apie perspektyvų kontrolinio akcijų paketo įsigijimą nepadės įmonės akcijoms, kai investuotojai yra nusiteikę pesimistiškai. Kita vertus, bendros euforijos būsena gali išpūsti net tų įmonių akcijų kainą, kurios to nevertos. Taigi, investicijų efektyvumą veikia bendras nusiteikimas rinkoje. Šis ryšys vadinamas rinkos rizika. Įmonių jautrumas bendriems rinkos pokyčiams gali būti skirtingas. Įmonei klestint jos akcijų kaina taip pat yra teigiama. Naudinga turėti agresyvių akcijų, kai šalies ekonomika klesti. Yra bendrovių, kurioms sekasi visada – ir sunkiais, ir labai gerais laikais. Pavyzdžiui, žmonės priversti pirkti buities prekes net tada, kai ateitis jiems neatrodo tokia užtikrinta. Tokių įmonių akcijų pajamingumas gali būti gana geras net esant neigiamam bendram kontekstui. Kartais tokios mažos rizikos akcijos vadinamos stabiliomis akcijomis.

Šiais laikais finansų rinkos yra globalizuotos, todėl pokyčiai vienoje rinkoje tam tikru mastu veikia kitas rinkas. Atrodo, kad šis ryšys ypač sustiprėja krizių ir vertybinių popierių rinkos griūties atveju.

Įmonės veiklos rizika (specifinė rizika)

Tai dėl konkrečios bendrovės veiklos atsirandanti rizika, pavyzdžiui, netikėtai geri ar blogi finansiniai rodikliai, sėkmė ir nepasisekimas naujose rinkose, direktorių valdybos narių nusižengimai ir t. t. Paprastai blogiausias dalykas, kuris gali nutikti investuotojui, yra užsitęsęs nuolatinis nemokumas ar net bankrotas. Jei taip nutinka, investuotojai atsiduria pačiame atsiskaitymo eilės gale. Pirmiausia sumokami mokesčiai valstybei, atlyginimai darbuotojams, įkeistu turtu užtikrintos paskolos. Taigi, akcininkai rizikuoja labiausiai, todėl investuotojai reikalauja didesnės grąžos už savo investicijas.

Su konkrečios įmonės veikla susijusią riziką galima sėkmingai sumažinti atliekant išsamią analizę ir diversifikuojant investicijas. Rinkos rizika turi panašų poveikį daugeliui bendrovių, o įmonių veiklos rizika nuo kitų bendrovių nepriklauso.

Likvidumo rizika

Gana paprasta pirkti ir parduoti didelių ir gerai žinomų bendrovių listinguojamas akcijas, tačiau mažesnių bendrovių vertybiniais popieriais prekiaujama ne taip aktyviai. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais neįmanoma užbaigti sandorio, nes nėra antrosios sandorio šalies. Likvidumo rizika reiškia, kad sunku nupirkti ar parduoti didelį kiekį vertybinių popierių. Yra įprasta, kad pagrindiniame vertybinių popierių biržos sąraše kotiruojamų vertybinių popierių likvidumas yra didesnis negu vidutinis. Kita vertus, investuojant į mažiau likvidžius vertybinius popierius, galima tikėtis didesnio pelno, nes paprastai rinka siūlo tam tikrą kompensaciją už riziką.

Kitos rizikos rūšys

Be anksčiau aptartų rizikos rūšių galima paminėti dar keletą:

  • Valiutos keitimo rizika, kai investicijos vertė mažėja dėl nepalankaus valiutos keitimo kurso kitimo. Ji svarbi investuotojui, investuojančiam į vertybinius popierius užsienio valiuta.
  • Kredito rizika arba sandorio šalies rizika, atsirandanti, kai kita sandorio šalis nebegali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų dėl nemokumo ar kitų priežasčių.
  • Politinė rizika, kai investuotojas negauna pajamų iš investicijų kaip tikėtasi dėl vyriausybės veiksmų. Ekstremaliu tokios rizikos pavyzdžiu gali būti situacija, kai užsienio šalies vyriausybė nusavina arba nacionalizuoja investuotojo turtą. Ne toks ekstremalus politinės rizikos pavyzdys būtų susijęs su mokesčių įstatymų pakeitimais.

Rizikos valdymas

Investuotojai turėtų išmokti suprasti, valdyti ir pasinaudoti rizika. Geriau „nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį“. Tačiau neprofesionalus investavimas į skirtingą turtą nebūtinai padės valdyti riziką. Pavyzdžiui, sudaryti investicijų portfelį iš 10 skirtingų automobilių gamintojų akcijų gali būti nenaudinga, nes tokių įmonių grąžą įtakojantys veiksniai yra labai panašūs. Priešingai, efektyviai paskirstyti riziką leidžia mažai susijusių investicijų derinys. Koncentruotas investicijų portfelis tinka tik investuotojui, kuris supranta rizikos pobūdį ir geba ją valdyti. Pernelyg didelė portfelio diversifikacija taip pat gali turėti neigiamą šalutinį poveikį, pareikalauti didesnių sandorių sudarymo sąnaudų, apsunkinti jo valdymą.

Taip pat patartina diversifikuoti investicijas per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, rinkoje įsitvirtinti palaipsniui. Taip galima išvengti pavojaus investuoti netinkamu metu (pvz., vertybinių popierių rinkos griūties išvakarėse). Investuojant į atskirų įmonių vertybinius popierius, pernelyg didelis investuojamojo turto išskaidymas gali neproporcingai padidinti sandorių sudarymo sąnaudas.